Tiekimo grandinės vertinimas: nuo ko pradėti
Miglė Makuškaitė-Survilė „Tvarumo kurso“ konferencijos diskusijoje sakė, kad įmonei vertinant savo tiekimo grandinę, pirmiausia reikėtų apsibrėžti, apie kokius tiekėjus kalbama – žaliavų tiekėjus, transporto partnerius ar įvairių paslaugų kaip internetas ar telekomunikacijos tiekėjus.
„Siūlyčiau nuo to ir pradėti – susidėlioti visų tiekėjų, jų svarbos matricą, nusistatyti, kiek tiekėjai yra linkę bendradarbiauti, kiek jums jie yra svarbūs verslo specifikai ir rizikoms valdyti, ir kiek jie turi galimybių keistis, nes galbūt yra partneriai, kurie labai labai dideli, jūs perkate iš jų prekes ar paslaugas ir daryti poveikį jiems tikriausiai nėra įmanoma, tikriausiai nėra realistiška, kad jie atsižvelgs į jūsų poreikius. Tačiau nusistačius šias kategorijas ir prioritetizavus savo tiekėjus tikrai galima pamatyti visą paveikslą, kaip atrodo patys tiekėjai ir kaip galima su jais bendradarbiauti, kokiomis priemonėmis juos įtraukti bei įsivertinti verslui daromą poveikį“, – kalba M. Makuškaitė-Survilė.
Tuo tarpu Schneider Electric Marketingo projektų vadovė Baltijos šalims Šarūnė Žaltauskė sako, kad labai svarbu verslui pradėti nuo savęs – pirmiausia užtikrinti, kad įmonės tvarumo strategija būtų aiški, sudėliotas veiksmų planas. Tai svarbu ne tik kalbant apie verslo viduje esančią tvarumo strategiją, bet ir renkantis partnerius: „Mes turime tam konkrečius procesus ir turime tikslą, kad mūsų top 1000 partnerių privalo sumažinti savo CO2 pėdsaką perpus iki 2030-ųjų“.
Išsikėlus tokius tikslus, anot Š. Žaltauskės, svarbu pasirūpinti ir atitinkamomis priemonėmis, kad objektyvios įmonės stebėtų, kaip sekasi keliauti link tų tikslų, ar judama tinkama linkme.
Verslui apie tai pagalvoti tikrai apsimoka
Kodėl apskritai svarbu kalbėti apie tiekimo grandines? Š. Žaltauskė įsitikinusi, jog jei vienas individas, kažką pirkdamas, priimdamas tam tikrus sprendimus, daro įtaką pasauliui, ši įtaka – labai maža, palyginus su ta, kurią daro verslas. Tuo tarpu verslo įtaka aplinkai, CO2 pėdsakas ir pan. sudaro vos dešimtadalį tiekėjų įtakos. „Supratus, koks tai yra didžiulis mastas, nesiimti jokių veiksmų yra neprotinga ne tik aplinkos, bet ir verslo atžvilgiu, mat prarandi konkurencingumą, turi problemų talentų pritraukime, net ir pelningume“.
M. Makuškaitė-Survilė pastebi, jog negalima mažųjų tiekėjų diskriminuoti dėl to, kad jie neturi tokių pat pajėgumų skirti dėmesį savo procesams ir produkto tvarumui kaip didieji tiekėjai. Visgi svarbu, kad didelės įmonės, valdydamos mažesnius tiekėjus, vadovautųsi Pareto 80/20 taisykle: „Turėti savo tiekėjus, kurie sudaro didžiausią poveikį, ir jeigu maži tiekėjai patenka į tą rėžį – stengtis kartu su jais draugiškai augti, jiems padėti, galbūt jiems reikalingi resursai ar pagalba pakilti kartele aukščiau, kad jų produktas atitiktų aukštesnius reikalavimus“, – kantrybės ir tolerancijos surasti pataria pašnekovė.
Kaip išmatuoti realų poveikį
Kaip konkrečiai matuoti savo poveikį? „Pavyzdį galiu duoti per energiją, pastato šildymą ir priežiūrą. Mes sakome, kad jei neskaitmenizuoji – nelabai ir sužinosi, nes kaip pamatuosi, kiek energijos reikalauja apšvietimas? Mes siūlome visų pirma turėti skaitmenizavimą, kad matuotų viską ir galėtumei paskaičiuoti, kiek logistikoje, apšvietime, šildyme ir pan. Pagal tai gali daryti veiksmus, nes jei pamatai, kad tarkime apšvietimas yra tavo poveikio mažiausia dalis – galbūt reiktų pradėti ne nuo LED lempučių, o nuo pvz. duomenų centro tvarkymo“, – aiškina Š. Žaltauskė.
Anot M. Makuškaitės-Survilės, poveikį aplinkai galima pamatuoti CO2 emisijų skaičiavimais, suvartojamo vandens ar elektros sąnaudomis, atliekų kiekiu. Tačiau esama ir poveikio visuomenei, kuris – ne mažiau svarbus. „Yra industrijų, kur tai – labai aktualus klausimas. Dažnai mados industrijoje bus žmogaus teisių klausimas, sąžiningo darbo užmokesčio klausimas ir pan. Tai – lygiai taip pat įmonės tiekimo grandinės atsakomybės ribos ir svarbu šių klausimų nepamiršti“.
Dar vienas poveikis iš tiekimo grandinės, anot diskusijos dalyvės, gali būti ir pačiai įmonei, mat įmanomos situacijos, kai įmonė dėl savo tiekimo grandinės kenčia finansiškai ar reputacijos prasme, jei pvz. partnerius pasirenkant padaryta klaidų. Taigi, verslui svarbu įsivesti matavimų sistemą, padedančią įsivertinti poveikį visoms šioms sritims.
Teisingų partnerių pasirinkimas ir sertifikatai: kaip nesuklysti
Pasak Planet Positive įkūrėjos, siekdama pasirinkti tikrai tinkamus partnerius, įmonė pirmiausia turi atsakyti sau į klausimą, kas jai svarbu, labai pravartu turėti tiekėjų etikos kodeksą, supažindinantį tiekėjus su privalomomis sąlygomis siekiant bendradarbiavimo.
Papildo ir Schneider Electric atstovė, jog renkantis partnerius, svarbu turėti pamatuojamas sąlygas, kurias norite, kad tie partneriai atitiktų. Taigi, jei potencialūs partneriai apie save komunikuoja gražia, bet faktų stokojančia komunikacija – tai gali būti reikšmingas ženklas. „Net pasirinkdami mažesnius tiekėjus, mes žiūrime į jų taisykles, įvaizdį. Jei matome, kad jiems kažkokių taisyklių trūksta, tačiau nėra kito tiekėjo, kuris puikiai atitiktų mūsų lūkesčius, – tokiu atveju mėginame konsultuoti, kaip jie galėtų pakelti savo standartus, kokie veiksmai galėtų tai užtikrinti“.
Ar galima kliautis potencialių tiekėjų turimais visuotinai pripažįstamais tvarumo sertifikatais kaip EcoVadis ir pan? Pasak M. Makuškaitės-Survilės, tokiais sertifikatais pasitikėti reikėtų, nebent atsiranda pagrindas jais suabejoti. „Tai – vienas iš būdų, gana paprastas turėti kartelę, kurią visi tiekėjai turėtų atitikti, ar pagal tai rinktis tiekėjus mados verslui arba rinktis tik tokias žaliavas, kurios turi ekosertifikatus. Kitam gamintojui – vėlgi rinktis tik tokia žaliavas, kurios yra sertifikuotos, restoranams – rinktis produktus, kurie turi atitinkamus žemdirbystės sertifikatus. Tai, manau, pakankamas žingsnis ir sąlyga užtikrinti tvarumą arba tam tikrus reikalavimus“.
Š. Žaltauskė tarp patikimiausių ir aiškiai pamatuojamų sertifikatų įvardija ISO ir kitus, kurių gavimui rodikliai matuojami ne pačios įmonės, o trečiųjų patikrintų šalių.
Atsakydama į paskutinį diskusijos klausimą apie tai, ar apskritai įmanoma šimtu procentų tvari tiekimo grandinė, M. Makuškaitės-Survilė sako mėgstanti vadovautis rašytojo Bob Willard pasiūlyta praktika, kaip vertinti įmonių tvarumą: „Yra tam tikri tvarumo brandos etapai arba laipsniai. Manau, kad tai tinka ir pamatuoti tvarumo grandinei. Pradėjus nuo kažkurio laiptelio tikrai galima kilti ir tą laipsnį didinti“.